Dušas Kuris Pakeis Jūsų Gyvenimą

Apie Wim Hof metodą galima rasti daug informacijos ir iš tų žmonių kurie dalinasi savo praktikos rezultatais, ir iš tų kurie bando paaiškint kaip tai veikia. Jei kalbėti apie Wim Hof kvėpavimo praktiką – ji yra viena populiariausių šiuo metu (2019). Tikriausiai dėl to, kad metodas turi mokslinį pagrindimą, gal dėl to kad autoriui priklauso virš 20 pasaulio Gineso rekordų, o gal tiesiog kad metodas paprasta nereikalauja daug laiko ir veikia, bent jau autorių, ir tiems kurie skelbiasi internete.

Kaip praktikuoti Wim Hof metodą

Bazinis metodas susideda iš dviejų elementų kvėpavimo pratimo ir grūdinimosi. Visa praktika gali sutilpti į 20 minučių laiką.

Wim Hof Kvėpavimo Pratimas

Pratimas susideda iš sekančios sekos, kurią galima atlikti 3,4,5-is kartus:

  1. Padarykite 30 atodūsių (gilių įkvėpimų ir iškvėpimų per burną,be pauzių, tai turėtų trukti apie 30-60 sekundžių)
  2. Pilnai iškvėpkite ir sulaikykite kvėpavimą. Atsipalaiduokite. Užlaikykite pauzę iškvėpime iki kol pajausite pirmus aiškius raumenų refleksus įkvėpimui.
  3. Įkvėpkite ir sulaikykite kvėpavimą 15-20 sekundžių, atsipalaiduokite ir nukreipkite dėmesį į galvos centrą.
  4. Atsipalaiduokite ir iškvėpkite. Jei norite atlikti dar vieną ciklą pradėkite nuo pirmo žingsnio.

Jei turite laiko, po keleto kvėpavimo serijų (3-5 serijos) leiskite sau pabūti 5-10 minučių ramiai užsimerkus, galima fokusuoti atsipalaidavimą galvos centre, tai gali tapti spontaniška meditacija.

Grūdinimasis Pagal Wim Hof

Labai svarbus Wim Hof metodo komponentas – santykis su šalčiu. Nes būtent šaltis yra kas skatina vidinį karštį, imuniteto ir kraujotakos stiprėjimą. Metodo autorius siūlo pradėti mažais žingsneliais ir pradėti nuo šalto dušo. Labai svarbu stebėti save, savo kūną ir kvėpavimą. Kuo labiau šaltas vanduo tuo labiau kūnas turi būti atpalaiduotas, kvėpavimas ramus, kvėpavimas gali būti gilus ir lėtas. Bet jei matote, kad kūnas nuo šalčio įsitempia ar kaip nors staiga reaguoja vadinasi pasirinkote per šaltą vandenį. Su kvėpavimu tas pats, jei pastebite kad jis staiga keičiasi padažnėja ar suspazmuoja, vadinasi per mažai atsipalaidavote arba per šaltas vanduo. Kvėpavimas gali būti lėtas ir gilus. Leiskite kūnui su šalčiu apsiprasti lėtai, ląstelės ir nervų sistema siunčia kūnui signalus kurie pažadina mumyse karštį, jei išliksite atsipalaidavę ir ramūs, tas procesas vyks greičiau ir miegantys vidiniai resursai pabus greičiau. Labai svarbus nusiteikimas ir vidinė ramybė. Protas gali pradėti jus “sabotuoti”, kad per šalta, aš to negaliu, tai yra išėjimas iš komforto zonos ir tokiu būdų vyksta baimės mechanizmo migdoliniame kūne perprogramavimas.

Vietoje Išvados

Wim Hof’as mokslininkų pagalba įrodė, kad metodas stiprina imunitetą ir atsparumą ligoms, bet atrodo, kad metodas nėra laikomas gydymo metodu, bet įrodė kad imunitetą galima išmokti valdyti sąmoningai. Imunitetas gali būti kaip ir bet kuris kitas mūsų įgūdis, kurį galima lavinti.

Sujungto Kvėpavimo Prietarai, Mitai ir Faktai

Pastarąjį dvidešimtmetį populiarėja įvairios saviugdos, savi-realizacijos, koučingo praktikos, tarp kurių įsipina ir kvėpavimas kaip vienas iš kertinių mūsų esaties palydovų šiame gyvenime. Kvėpavimas bene vienintelė organizmo funkcija, kurią galima valdyti sąmoningai. Gal dėl to kvėpavimas ir laikomas viena iš efektyvesnių priemonių darbui su savo mintimis, emocijomis, įpročiais, siekiant sumažinti stresą ir t.t. Per kvėpavimą galima įtakoti ne tik mintis, bet ir įvairius fiziologinius ir biocheminius procesus. Yra įvairų kvėpavimo praktikų: nuo įvairiausių pranajamų iki wim-hof metodo, sufijų kvėpavimų, sujungto kvėpavimo (holotropic, rebirthing… ) ir t.t. . Pastarasis – sujungtas kvėpavimas ir jo atmainos – Lietuvoje kasmet įgauna vis daugiau šalininkų. Kaip ir kiekvienam judėjimui, reiškiniui populiarėjant atsiranda kritikų ir šalininkų, o metodai apipinami įvairiais mitais, legendomis, prietarais ir nuomonėmis.

Noriu pasidalinti savo požiūriu į keletą klausimų, kurie karts nuo karto nuskamba iš žmonių, praktikuojančių ir besidominčių kvėpavimo praktikomis.

Visos mintys ir faktai yra atviri konstruktyviai kritikai ir konstruktyviems pasiūlymams, šis trumpas postas gali įnešti daugiau aiškumo, tačiau tai nėra detalus fiziologijos ir sujungto kvėpavimo praktikų aprašymas ir analizė.

Ar sujungtas kvėpavimas yra taisyklingas kvėpavimas?

Ne, tai nėra taisyklingas kvėpavimas, bet… . Tai kvėpavimo būdas, kuriuo kvėpuojama tik kvėpavimo seanso metu (rebirthing). Sujungtas kvėpavimas turi keletą variacijų, ir įtakoja kvėpavimo funkcijos ir kvėpavimo aparato atstatymą, išlaisvina iš kvėpavimo šablonų. Dėl netinkamų kvėpavimo įpročių, streso ir gyvenimo būdo daug žmonių turi kai kurias “užšalusias”, nenaudojamas arba įtemptas kvėpavimo raumenų grupes. Vienos taisyklingos kvėpavimo formulės nėra – kvėpavimas turi būti lankstus ir gebėti prisitaikyti prie įvairų situacijų. Tačiau kartais taip nutinka, kad žmogus ir jo kvėpavimas “įkrenta” į tam tikras būsenas ilgam laikui ir tai tampa patologija. Pavyzdžiui, laimingam žmogui kur kas lengviau kvėpuoti giliai ar padaryti keletą sąmoningų atodūsių, negu tam, kuris susiduria su depresijos požymiais.

Ar yra mokslinių tyrimų, kurie įrodo sujungto kvėpavimo (rebirthing/rebefing) naudą/žalą?

Yra begalė tyrimų, kurie stebėjo kvėpavimo įtaką organizmo fiziologijai ir biochemijai, tačiau norėčiau išskirti tris grupes tyrimų, kurie šitame kontekste atrodo įdomūs: fiziologiniai/biocheminiai, neurologiniai ir psichologiniai tyrimai.

Kaip sujungto kvėpavimo praktikos veikia organizmo fiziologiją/biochemiją ?

Daug fiziologinių/biochemijų tyrimų nagrinėja hiperventiliaciją, ir šie tyrimai yra klaidingai susiejami su rebirthing ir holotropiniu kvėpavimu. Pats sujungtas kvėpavimas gali turėti daug parametrų, tokių kaip dažnis, gylis, akcentas (įkvėpimas vs iškvėpimas), atsipalaidavimas, kontekstas kuriame vyksta kvėpavimas, kvėpavimo trukmė ir t.t. Daugelis tyrimų nėra tinkami vertinti sujungto kvėpavimo praktikas iš hiperventiliacijos perspektyvos, nes daugeliu atveju tai neatitinka kvėpavimo seanso trukmės, nėra aiškus kvėpavimo šablonas ir nėra aiškus kontekstas, kuris yra svarbus šioms praktikoms. Tačiau yra vieningai sutinkama, kad sujungtu būdu kvėpuojant nervų sistemoje mažėja įsisavinamas deguonies kiekis ir mažėja CO2 lygis kraujyje, padidėja kraujo šarmingumas.

Jei teko susidurti su tyrimais, kurie tiria holotropinį / reberthing kvėpavimą fiziologiniame ir biocheminiame kontekste, būtinai pasidalinkite.

Kaip sujungto kvėpavimo praktikos veikia NeurologiNES sistemAs ?

Šiuose tyrimuose artimiausiu metu laukiamas didelis proveržis, kad galima būtų atsakyti, kaip veikia žmogaus smegenys, kaip aktyvuojasi prisiminimai, kaip ir kas iš atminties iškelia emocijas ir išgyvenimus, kaip jie integruojasi, kaip yra paleidžiamos emocijos, dėl ko nunyksta ir susidaro naujos neuroninės jungtys. Didelis iššūkis yra tame, kad kiekvieno žmogaus atminties žemėlapis šiek tiek skiriasi, ir vertinti vykstančius neurologinius procesus sudėtinga. Egzistuoja keletas prielaidų, kad dėl sumažėjusio deguonies kiekio seanso metu aktyvuojasi kankorėžinė liauka ir smegenyse išsiskiria įvairūs hormonai kurie įtakoja sesijos procesus. Taikant kitą kvėpavimo metodą, pranajamą, jogai sulėtina savo kvėpavimą, naudoja pauzes, kas taip pat sumažina prieinamą deguonies kiekį smegenims, tačiau padidiną CO2. Po pranajamos dažnai atliekama 3-čios akies aktyvavimo meditacija, kai koncentruojamasi į sritį ties kankorėžine liauka, kas irgi skatina tam tikrų hormonų išsiskyrimą. Lėtas kvėpavimas arba su ilgesnėmis pauzėmis rūgština kraujotaką, sujungtas gilesnis kvėpavimas šarmina kraujotaką, tačiau organizmas greitai sugeba atstatyti šarmingumą ir pH pusiausvyra ir po kvėpavimo sesijos greitai atsistato. Manoma, kad padidėjęs pH yra viena iš priežasčių kuri aktyvuoja reakcijas į stresą ir traumuojančius prisiminimus. Tai stimuliuoja limbinę smegenų dalį kuri atsakinga už išlikimo instinktus ir emocijas. Jei ši limbinė smegenų dalis patiki, kad yra didelis pavojus ir tarkime limbinės smegenys supranta situacija kaip yra kaip mirties ir gyvybės klausimas, tačiau sesijos metu to nepaisoma ir procesas tęsiamas, nes iš tiesų pavojaus nėra, tokia situacija gali perprogramuoti instinktus, kurie pagrįsti baime ir išlikimu. Tai įgalina labiau susidoroti su baime, stresu, netikrumu, padeda išsivaduoti iš socialinio sąlygotumo ir užprogramavimo, kuris paprastai pagrįstas baime ir išlikimu.

Ar yra žinoma, koks sujungto kvėpavimo praktikų psichologinis poveikis?

Dauguma psichologinių tyrimų yra empiriniai, t.y. atliekami bandymai ir rezultatai apdorojami statistiniais metodais, taikant įvairias pokyčių vertinimo metodikas. Kalbant apie sujungto kvėpavimo praktikas, daugiausiai psichologinių tyrimų dėmesio susilaukė holotropinis kvėpavimas. Tikriausiai nieko nuostabaus, kad psichologijos dėmesio centre atsidūrė šis metodas, kuris buvo sukurtas kaip alternatyvus terapijos metodas.

Keletas holotropinio kvėpavimo tyrimų:

Holotropic Breathwork: the potential role of a prolonged, voluntary hyperventilation procedure as an adjunct to psychotherapy.

Measure of Significance of Holotropic Breathwork in the Development of Self-Awareness

Effects of Holotropic Breathwork in Personal Orientation, Levels of Distress, Meaning of Life and Death Anxiety in the Context of a Weeklong Workshop: A Pilot Study

Measure of Significance of Holotropic Breathwork in the Development of Self-Awareness

The Effect of Holotropic Breathwork on Personality

A Clinical Report of Holotropic Breathwork in 11,000 Psychiatric Inpatients in a Community Hospital Setting

Keletas išvardintų tyrimų ir stebėjimų įvardina šį kvėpavimo metodą kaip turintį pozityvų potencialą.

Jei teko susidurti su ilgalaikiais stebėjimai ir tyrimais, kurie kalba apie sujungto kvėpavimo praktikų poveikį ir rezultatus pasidalinkite.

Delfinai, vieni iš labiausiai emocionaliai išsivysčiusių gyvūnų

Kodėl “dvasiniai kritikai” teigia, kad sujungto kvėpavimo, rebefingo praktikos yra pavojingos?

Kiekviena praktika gali būti ir kurianti, ir griaunanti – priklauso, kokio mokytojo rankose ta praktika atgyja, kokiais tikslais ji naudojama. Jei mokytojo ar instruktoriaus pirminiai tikslai yra asmeniniai, tuomet kilnioms praktikoms gresia pavojus. Sujungto kvėpavimo technikos tapo plačiai prieinamos, o ši praktika paprastai nėra kasdieninė, ir jos dažną praktikavimą ir praktikavimą su kitais metodais reikia vertinti atsargiai ir atskirai kiekvieną atvejį.

Kokiu dažniu galima praktikuoti rebefingą? Tai labai individualu. Kartais žmonėms užtenka vieno karto, per tą kartą jie randa atsakymą ar išsprendžią kokią nors išsikeltą problemą ir viskas, jiems daugiau nebereikia. Kartais žmonėms po užsiėmimo yra daugiau turinio integracijai – savaitei ar mėnesiui. Optimalus ir saugus laikas yra kas savaitę arba kas dvi. Jei per sesiją vyko stiprūs transformaciniai pokyčiai, savaitė yra tas laikas, per kurį tie pokyčiai susiintegruoja į aplinką (jei aplinka įtakoja stipriai, pokyčius integruoti sunkiau). Dalyvaujant dažnesnių užsiėmimų serijoje, reikia skirti daugiau laiko ir dėmesio integracijai ir saugiai integracijos aplinkai. Integracija – svarbi viso proceso dalis, tai kaip langas, kurio metu suvokiamas ir užtvirtinamas sesijos patyrimas.

Ar sesijų metu patirti išgyvenimai tikri, ar tik iliuzijos? Tai gali būti prisiminimai, įžvalgos, patirti išgyvenimai (nuo asmeninių iki visatos realizacijos), taip pat tai gali būti ir iliuzijos. Patyrimai gali turėti tam tikrus dėsningumus, tačiau patyrimo išvados ir interpretacijos ir kaip žmogus taikys tai savo kasdienybėje priklauso nuo to, kam yra pasiruošęs pats dalyvis. Kartais sesijos turinys būna ir tuščias. Mokytojo/Instruktoriaus tikslas – dalyviui ar mokiniui padėti pasiruošti patyrimui, suteikti moralinį kontekstą, o atsakymus suranda pats dalyvis.

Dažnai dvasiniai teisuoliai ir šventieji kritikai iškelia klausimą: Ar tai nėra svaiginimosi būdas, kuris sukelia priklausomybę? Tiesa, kad pirmosiose sesijose būna daugiausiai vidinės dramos ir netikėtumo. Jei sesijos dalyvis yra piktnaudžiavęs psichotropinėmis medžiagomis, tikėtina, kad pirmosios sesijos turės psichotropinę patirtį, tačiau su kiekviena sesija patyrimai tampa vis švaresni ir švaresni, o psichotropinės ar medikamentinės patirtys “išsivalo” ir dingsta, tuo pačiu mažėja ir įvairių prisirišimų. Tikslas yra švari sąmoninga kvėpavimo sesija, kurios nepertraukia ir nebetrikdo vidinės dramos, emocijos ir mintys.

Ar tai dvasinė, religinė praktika? Ne, sujungtas kvėpavimas ir jo atmainos nėra religinė praktika. Daug kas linkęs šią praktiką susieti su traumuojančių patyrimų išgijimu ir sąmoningumo didėjimu, sąmonės plėtimusi. “Dvasingumas” yra labai plati ir interpretacijoms imli sąvoka, po dvasingumo priedanga vyko daug religinių karų. Šios praktikos sieti su dvasingumu nereikėtų. Vien tik saviugdos praktikų praktikavimas dvasingumo negarantuoja. Dvasingumas daugiau susijęs su moralinių principų laikymusi (prieš save ir kitus), tai yra skatinama užsiimant šiomis praktikomis, nes daugelio sunkumų šaknys yra moralinių principų nesilaikymo kilmės, jogos tradicijoje tai yra realizuota jama ir nijama principais. Dažnai mokytojai šią techniką efektyviai panaudoja, kai mokiniai jaučiasi “užstrigę” savo gyvenime ar dvasiniame kelyje.

Ar erdvė šiai praktikai svarbi? Vienas iš šios praktikos reikalavimų yra saugi mylinti erdvė ir pasitikėjimas vedančiuoju, pagarba kiekvieno žmogaus privačiai erdvei ir, žinoma, švarus oras. Kartas nuo karto pasigirsta interpretacijos, kad jei po sesijos blogas jausmas, neva dėl to kad pas praktikuotoją pateko kažkieno atsilaisvinusi bloga energija. Dažniausia to priežastis netinkamoje proceso fazėje užbaigta kvėpavimo sesija, o tai yra individualus procesas susijęs su asmeniniu procesu, o ne su išoriniais veiksniais. Pas kiekviena žmogų procesai yra saviti ir pas vienus jie trunka ilgiau, pas kitus trumpiau. Nepatyrusiems grupinių sesijų vedantiesiems kartas nuo karto gali nutikti, kad individualūs procesais pas dalyvius baigiasi skirtingu metu, o ilgesniam sesijos užbaigimui nėra laiko. Tinkamai neužsibaigusi sesija gali sukelti tam tikrą diskomfortą. Gerai, kai sesijos atliekamos aplinkoje, kuri neįpareigoja skubėti ir sesija nėra griežtai apribota laike, pavyzdžiui, tam ideali aplinka – savaitgalis kur nors už miesto, kur laikas ir erdvė nei dalyvių, nei vedėjo nevaržo.

Ar žmonių kiekis per sesiją turi būti ribotas? Taip, tačiau pats vedantysis sprendžia, kiek žmonių jis gali suvaldyti, koks jo vedimo stilius ir gebėjimai. Kitas svarbus klausimas, kaip jaučiasi lankytojai. Svarbu, kad asmeninė erdvė būtų laisva bent po ~0,5 metro į abi puses, daugiau erdvės geriau, bet pernelyg dideli atstumai gali sumažinti grupės efektą. Pasitaiko atvejų, kad lankytojai baiminasi, kad susiterš jų auros. Toks požiūris gali būti įtakotas įsitikinimo, kad paleidžiamos blogos emocijos ir jų energija pasklinda ore. Teisingesnis pasakymas, kad emocijos niekur neišeina, o jos tiesiog transformuojasi, pavyzdžiui: pyktis gali transformuotis į ryžtingumą; gėdos jausmas paprastai būna klaidingos prielaidos apie save – suvokus tas klaidingas prielaidas tas jausmas tiesiog pavirsta meile sau. Energija niekur nedingsta, ji tik keičia savo formą ir vibraciją, ir tai ją įgalina energiją lengviau tekėti per kūną.

Pasidalinkite savo nuomone ir klausimais komentaruose.

Kapituliacija Ar Savirealizacija

Įdomu kokia mintis slepiasi ir ką turėjo omeny pats Jonas Mekas savo viename  laiške iš knygos “Laiškai iš Niekur”, kuriuo dalinuosi žemiau. Autoriaus pamąstymas man surezonavo ir tikriausiai kiekvienas gali atrasti savo susišaukimą ir artumą per savo prizmę. Arba ne kiekvienas… Juk ne viskas turi rezonuoti ir kiekvienas galime turėti savo simpatijų ar antipatijų.

Tiems, kas su kvėpavimu ir meditacija susidūrę mažiau – mano paralelė gali pasirodyti netikėta, o gal ir keista. Kvėpavimas, kvėpavimo pratimai, kvėpavimo sesija – atrodo, kas čia tokio ir daugelis pasakytų – “Kvėpuoju visą gyvenimą ir nesiskundžiu, kam švaistyti laiką dar kažkokiems kvėpavimo pratimams?”. Kalbėti apie kvėpavimą tik kaip kvėpavimo pratimus, tai tolygu kaip kalbėti apie aisbergo viršūnę, styrančią virš vandenyno, ir ignoruoti jo likusią paslėptą dalį po vandeniu, o ji paprastai žymiai didesnė ir didingesnė dalis nei ta, kuri matoma.   

Jei likti tik ties aisbergo viršūne kalbant apie kvėpavimą, tai reikštų apsiriboti tik ties  fizine treniruote ir ties mūsų racionaliu protu. Kur kas įdomiau tai, kas vyksta po vandeniu – ten galima susitikti ir susiremti su savo EGO, paleisti tai, kas nepriklauso Tau, pamatyti tai, kas yra primeta iš išorės, pamatyti savo vidinę dramą, susitikti su savo baimėmis, susitikti su Tyla, priartėti prie vidinio žinojimo,  pajausti (ne)būties akimirką – tačiau, kad visą tai patirti kažkuri mūsų dalis turi KAPITULIUOTI… 

Tip of the Wasteberg
Paveikslėlio šaltinis https://zerowasteguy.com/wasteberg/

Jono Meko Laiškas iš Niekur 

“Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom.. Bet kažkur giliai giliai mes viską žinom… O šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas. 
Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus, kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime. 
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba. 

Jonas Mekas. COURTESY MUSEUM WIESBADEN
Paveikslėlio šaltinis – http://www.artnews.com/2016/06/16/im-like-an-anthropologist-dinner-with-film-legend-jonas-mekas-during-his-first-ever-trip-to-basel/


Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, ne-tikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti. 
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie laiškai Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.”

Interviu Žurnalui “Joga Ir Ajurveda”

Jau  buvau beužmirštąs, kad vasarai besibaigiant teko duoti intervių žurnalui “Joga ir Ajurveda”  trečiąjam numeriui. Kaip tik kalbinusi žurnalistė pasidalinio, kad pasirodė naujas numeris iš karto įsigijau. Žurnale pasidalinau keletu minčių apie kvėpavimą ir dar apie šį bei tą. Štai keli fragmentai (visą intervių galima rasti žurnale “Joga ir Ajurveda”):

Taip pat labai nudžiugau šalia išvydęs ir kvėpavimo guru Dan Brule intervių.  Smagu buvo perskaityti jo inteviu ir prisiminti daug laiko ir patyrimų praleistų kartu.